turginis

tur̃ginis, -ė adj. (1) DŽ, NdŽ, turgìnis (2) NdŽ, Slv; RtŽ 1. DŽ, LKAI81(Pjv), Slv skirtas į turgų eiti, važiuoti, naudotis turguje: Tur̃ginis [krestis] – iš skaldytų kliūbų, švarus LKT124(Trg). Tas muno pačios turgìnis krestis Vn. Apkrautos turginės valtys negali plaukti ir nuolatos ant seklumos užbėga prš. Turgìnės ragės, pagaudinės Šts. Turginiai – į turgų važiuojami ratai Plt. Tur̃ginės svarstyklės BŽ42. Tur̃giniai gurbučiai Žal. 2. skirtas turguje parduoti: Tas turgìnis sviestas – nešu parduoti DūnŽ. Penkių savaičių paršiukai – patys turgìniai Erž. Turginis arklys, kurį į turgų stato Erž. Ten sukrautos tur̃ginės malkos Skr. 3. susijęs su turgumi, būdingas turgui: Pastoviuos tik kap tur̃ginės dienos [perka uogas] Ad. Tą brangį išdirba turginė kova tarp pasiūlų A1884,303. Turginis judėjimas rš. | prk.: Krūminis, turgìnis (priekinis) [dantis], iltis JI411. Nieko nebeturi, tik tur̃ginius dantis Plv. Anos da tie turgìniai dantys visi puiki tebėra Trk. 4. kuris eina, važiuoja į turgų: Čia turgìniai visi važiuo[ja] Skd.